Sveiki, taigi, atėjus naujam sezonui, ir vėl grįžau į dviračių pasaulį, tad ir vėl kartas nuo karto matysite čia mano mintis bei išgyvenimus. Jeigu kam nors iš jūsų mano pasakojimai atrodo neįdomūs, tiesiog nebeskaitykite, įrašus darausi pagrinde dėl saves, bei dėl tų, kam tai gali būt įdomu.
Vakar, 2014-04-27 įvyko Plento maratonų taurės atidarymas Birštone.
Dar nuo pirmųjų tolimesnių dviračių kelionių pamilau šį miestą, jame visada būna ramu, oras kur kas grynesnis, nei gimtajame Kaune, gražus vaizdas atsiveria nuo Vytauto piliakalnio, o visiškam relaksui galima prasimint kelis kilometrus pesčiųjų-dviračių taku iki Žvėrinčiaus miško.
Taigi, vakar šiame mieste vyko dviračių varžybos. Šimtai dviratininkų užpildė miesto kelius, ir lakstė dideliu greičiu miesto gatvėmis. Dalyvavau ten ir aš, nors ir neturėjau tinkamo pasiruošimo.
Kaip dauguma, kas mane pažįstat, žinote, kad šiuo metu pas mane vyksta kraustymosi procesas, ir dar dvi savaites iki varžybų buvo sesija, tad su kuklia 500km bazę ir po sunkaus fizinio krūvio iš penktadienio-šeštadienio myniau ir sekmadienį. Planavau 32km/val vidurkį, nes važinėjant vienam jis būdavo ne didesnis, nei 30km/val. Gavosi viskas kur kas geriau, vidutinis greitis išejo 35,7km/val, dėl ko negaliu nesidžiaugt, nors ir nespėjau į paskūtinį ratą, bei likau paskūtinis savo komandoje.
Prieš startą, kartu su keliais komandos nariais, padarėme apšilimui porą ratų. Atrodo mynėsi labai lengvai, lyg ir niekur neskūbėjome, kadangi neturėjau spidometro - nežinojau tikslaus greičio. Besišnekant su Giedriumi užklausiau, kokiu greičiu minam, po jo atsakymo mint sekėsi nebe taip lengvai - greitis buvo 34km/val, nors ir atrodė, kad mynėm palengva. Vistik veikia psichologinis faktorius, ir nežinant kaip mini - mini geriau :)
Iškart po apšilimo atvažiavome į starto gardą ir apie 10 minučių laukėme starto. Lauke buvo vėsoka, raumenys gan greitai ataušo, tad nesu tikras, ar pasijuto kažkokia nauda iš to apšilimo. Laikas eina, šokėjos šoka, ir štai startas...
Pačioje pradžioje buvo daug lenkimų, bet dėl startinio jaudulio labai apšalo visas kūnas, bei labai stagiai kylo pulsas... Ties vidurio trasos jau vos gaudžiau orą, tad teko prilėtint, bet vis dar gan neblogai mynėsi ir baigėsi pirmas ratas... Antrame rate lyg ir pradėjo po truputį atsigavinėt širdis, bet dėl krūvio dieną prieš, kirto rankas, kas taipogi trūkdė mint, bet pavyko prisijungt prie komandos narių - Vitalijaus ir Gabrielės, trįse mynėm ir toliau, finišo tiesiojoje dairiausi greitosios pagalbos ekipažo, bet jo nepamačiau, ir nusprendžiau dar šiek tiek pasikankint.
Trečiame rate užkilo spaudimas, minant persekiojo mane kraujo skonis, dėl ko ir vėl teko mažint tempą, ties trečio rato pabaiga pasijutau geriau, bet paleidau saviškius į priekį ir kurį laiką riedėjau vienas. Ketvirtame rate prisivijo mane gan didelė grupė, kuri varžybų eigoje vis didėjo, ir siekė 10-15 žmonių, o gal ir daugiau. Kūnas susitaikė su tuo, kad bus ir toliau kankinamas, ir atsirado taip vadinamas "antras kvėpavimas", bet stengiausi nepersitempt, laikytis grupės gale, kad gaut daugiau užuovejos ir mažiau vęst pačiam, bet užduotis buvo ne iš lengvųjų. Beveik po kiekvieno posūkio atsidurdavau priekyje, tekdavo padirbėt, bet įkalnėse, nors ir ne stačiose, bet paleisdavau grupę į priekį... Kapojant prieš vėją vėl prisivydavau (šiuo atveju jautėsi, kad ir vienišos treniruotės turi savo pranašumų). Penktame rate širdis apsiramino, mynėsi labai lengvai, kartas nuo karto išlysdavau į priekį ir vesdavau, o kartais, vengiant susidūrimų, tekdavo išlyst iš grupės vidurio, bet geri žmonės mynė kartu, vis įleisdavo atgal, teko ir man kelis kartus įsileist bendraminčius.
Šešto rato finišo tiesiojoje mumis aplenkė teisėjų automobilis, kas reiškė, kad netrukus mumis aplenks ir lyderiai. Mes finišavome šeštą ratą, o jie septintą, ir tai reiškė, kad mūsų grupelei lieka paskūtinis ratas.
Būt lenkiamam lyderių - pojūtis, kurio niekad nepajausi tiesiog stębint varžybas - garsas nuo ratų sklinda visai kitoks...Rodos plonytės, plento padangos, bet taip ūžia, kad per kūną nevalia pereina šaltis...
Septintame rate ir vėl pasidarė sunku mint, nes mintys sukosi jau tik apie vieną dalyką - kur pradėt finišo spurtą. Planas buvo paprastas - sedėt užuovejoje beveik iki apt galo, ir likus 100m iki finišo, išspaust paskutinęs jėgas iš savo ir taip pavargusio organizmo. Aišku, kaip byloja liaudies išmintis - "Žmogus planuoja, o Dievas juokiasi", taip gavosi ir čia. Likus maždaug 1km iki finišo (už posūkio po paskūtinės įkalnės) jau prasidėjo bėgimai, aplinkiniai rodos turėjo daugiau energijos už mane, jeigu pasiryžo bėgt tokį atstumą, šiaip ne taip laikiausi, juolab, kad mūsų grupėje važiavo ir konkurentų komandos narys...
Važiuojame labai greitai, esu tikras, kad perkopėme 45km/val ribą, nes ant priešpaskūtinės sunkiausios pavaros kojos jau beveik makalavosi, bet sunkiausios pavaros jungt nerizikavau... Pasimatė pati finišo tiesioji, kur ir planavau tik pradėt spurtą, pulsas kažkur ant maksimumo ribos, bet spaudžiu kiek galiu, kad tik aplenkt varžovą, lieka apie 70m iki finišo, pulsas pakilo virš max. ribos, nebegaliu kvepuot, didžiūlis skausmas plaučiuose, bet nepasiduodu, priekyje matau dar kokius 4-5 žmones iš mūsų grupės, prasideda tvorelė ir paskūtiniai metrai iki finišo juostos, spaudžiu ką galiu ir prieš pat finišą jau liko tik du žmonės priešaky, tad iš mūsų grupės finišavau trečias, kuo labai džiaugiausi, pirmą kartą gyvenime pavyko visai neblogai prasprintuot paskūtinius metrus, ir aplenkt konkurentą...
Po finišo riedu, atsigavo kvėpavimas, tiksliau jau galėjau įkvėpt ir iškvėpt, širdis dar maskatavosi, dariedėjau iki posūkio, ramiai jį išėmiau ir sustojau. Sustojęs nebeturėjau jėgų net išsisegt pedalų, taip ir nugriuvau ant bordiūro... Kritau minkštai, nors ir nebebuvo jėgų, jaučiausi laimingas, nepaistant to, kad paskūtinis komandoje... Pagulėjęs kelias sekundęs atsigavau, jau turėjau jėgų tam, kad atsisėst, dar po dešimties sekundžių ir atsistojau, ir palengva nuejau iki kitų komandos narių...
Šaunios varžybos, oras nors ir kiek vėsokas, bet visai tinkantis lenktynėms, beveik nereikėjo vandens, juolab, kad nelabai ir buvo kur jį gert. Ir jeigu iš karto po finišo atrodė, kad daugiau niekad nebepasirašysiu tokiam organizmo nukankinimui, tai šiandien jau laukiu-nesulaukiu Kauno plento taurės etapo... :)
Ačiū už dėmesį tiems, kas nepatingėjot, ir perskaitėt, tikiuosi, kad buvo įdomu, iki kitų kartų :)
