Viskas prasidėjo vėjuotą sekmadienio vakarą, kovo 25 dieną. Būdamas pas tėvą pajutau, jog pakilo temperatūra ir po truputi darėsi silpna. Atsigėręs arbatos šiek tiek atsigavau ir numyniau link namų... Pirmadienio ryte buvo aukšta temperatūra, pakilęs spaudimas, prastai sekėsi vairuot... Na, pagalvojau kad gripas, nes visi simptomai jau buvo kaip ir pažįstami - aukšta temperatūra, skausmas kauluose, gerklės skausmas, sloga, žodžiu viskas tas pats kaip būna pasigavus gripą. Paskutinį kartą su juo kovojau gruodžio mėn, galvojau ir šį kartą sugebėsiu jį nugalėt ir nekeičiant gyvenimo būdo toliau užsiiminėt kasdienine veikla, tačiau antradienio ryte manęs laukė staigmena.
Ryte prabudau nuo to, kad stipriai niežtėjo galvą... Atsikėliau, nuėjau nusipraust ir kažkaip netyčia pastebėjau veidrodyje kažką nematyto - visas veidas buvo pasidengęs spuogais, kūnas taipogi. Kažkaip iš karto prisiminiau, jog vaikystėje jokiomis "vaikiškomis" ligomis nesu sirgęs, tad pirma mintis, kuri šovė į galvą - vėjaraupiai. Nedelsdamas pradėjau ieškot internete simptomus, ir deja, viskas sutapo. Prisiskaičiau daug bauginančių dalykų ir morališkai buvau pasiruošęs viskam blogiausiam, kas tik galėjo įvykt. Antradienį teko pasiskambint į gimnaziją, vairavimo instruktoriui, į darbą, jog tą savaite turėsiu prabūt namie. Antradienio vakare temperatūra siekė 38,7C ir savijauta tikrai buvo ne pati geriausia. Trečiadienio ryte atsikėliau dar labiau visas išraudęs ir pasidengęs spuogų sluoksniu, buvo toks jausmas, jog tai niekada nesibaigs, o vakare temperatūra jau siekė 39,9C, nors savijauta ir buvo geresnė, nei antradienį. Keisčiausia buvo tai, jog ketvirtadienį jau po truputį viskas pradėjo gyt, vakare nuėjau į polikliniką, ten irgi nieko blogo ačiū Dievui nepranašavo, tačiau davė siuntimą į 2-osios ligoninės infekcinį skyrių. Penktadienį ryte atsikėliau su baisia sloga ir pasiskambinęs gydytojai sutariau, kad į 2-ają ligoninę nuvažiuosiu pirmadienį. Per savaitgalį savijauta pagerėjo, ir netrukus atėjo pirmadienis - diena, kai turėjau važiuot į ligoninę dėl konsultacijos.
Atvažiavau į ligoninę, radau poliklinikos infekcinį skyrių, išlaukiau eilėje į registratūrą, tačiau vietoj konsultacijos mane nusiuntė į ligoninės skyrių, kuri teko apie pusvalandį ieškot, nes niekas nenorėjo paaiškint kur jis randasi. Pagaliau atradęs reikiamą skyrių kreipiausi į gydytoją, ar tai seselę, kuri mane įkyriai siuntė atgal į poliklinikos skyrių. Aiškinausi maždaug dar pusvalandį, ir vistik nusiuntė atgal. Nuėjęs į infekcinių ligų konsultacijų skyrių vėl gavau siuntimą į ligoninės infekcinį skyrių, tada supykęs paskambinau savo šeimos gydytojai ir ji man išaiškino, kad man reikia būtent į infekcinių ligų konsultacijų skyrių, tačiau niekas ten priimt manęs taip ir nenorėjo. Kai registratorė pamatė, jog taip lengvai pasiduot nesiruošiu - prisikabino prie to, jog siuntimas išrašytas kovo 28 dieną, o aš atėjau tik balandžio antrą, galu gale sugaišęs kelias valandas laiko turėjau grįžt namo nieko nepešęs. Štai tokia pas mumis sistema ligoninėse... Žodžiu iš serijos "kai mirsite - ateikit". Su tokiu tąsymu po kabinetus esu ne kartą susidūręs poliklinikoje, bet kad tas pats manęs laukė ir ligoninėje - tikrai nesitikėjau, ir tai labai nuvylė.
Šiuo metu jau esu pilnai pasveikęs ir pilnai panašus į žmogų :D Kas keisčiausia, tai kad vėjaraupiais vaikai serga dažniausiai nuo 3 iki 10 dienų (pats bėrimo procesas vyksta tiek laiko), o suaugusieji serga jais dar sunkiau ir tikslios informacijos dėl sirgimo laikotarpio niekur taip ir neradau, tačiau gaunasi, kad pats rimtai tesirgau tik dvi dienas. Labai džiaugiuosi tuo, kad taip lengvai persirgau šią nemalonią ligą. :)
Tikiuosi šiais metais sveikata daugiau manęs nepaves :) Iki kitų kartų! :)
P.S. Visi pažįstami vis klausia kur susirgau... Iš tikrųjų ir pats nežinau, bet kiek skaičiau - simptomai pasireiškia tik po 10 dienų, o būtent kovo 15 dieną buvau poliklinikoje, manau ten ir galėjau pasigaut šią ligą.
