Beprotystės tęsiasi! 24h plentas!

Smagus renginys gavosi, tiek trasa, tiek oro sąlygos buvo geros (dar tą priešpriešinį vėją į nugarą nukreipus...) :)

Viskas prasidėjo nuo to, kad praeitos savaitės viduryje užėjau į velomanų forumą ir pamačiau, kad artėjantį savaitgalį bus plento 24 val maratonas, kažkodėl per daug nedvėjodamas nusprendžiau registruotis. Registracijos anketoje reikėjo nurodyti planuojamą atstumą, įvertinęs tiek savo, tiek dviračio galimybęs užsibriežiau tikslą - 3 ratus, ir kaip paaiškėjo - neapsirikau.
Šeštadienį apie 13 val atvažiavau į Lukšius, kur labiausiai bijojau pasiklyst ir nerast kultūros rūmų, bet vos pamatęs didelį baltą pastatą pastebėjau ir greta esančius automobilius su dviračiais ant stogų, tad abejonių neliko - tikslas pasiektas, galima išsikraut daiktus. Tuo metu lauke buvo tik Gytis, Giedre ir Virgio šeima, visi kiti, kaip paskui supratau, buvo viduje pastato. Po truputį išsikraudinėju daiktus, kalbames, dalyvių vis daugėja, iki starto lieka visai nedaug laiko... Organizatoriai visus kviečia bendrai nuotraukai, nusifotografuojame, įsijungiu endomondo ir štai paskelbiamas startas...
Iš pradžių važiavome mažą ratuką, važiavau gale kartu su Jolanta, kuri aprodė vietoves, vizualiai supažintino su Virgio giminėmis, trumpai papasakojo kodėl būtent Lukšiai, o ne kitas miestas ir pan... Net nepastebėjau, kaip jau grįžome į pagrindinį Lukšių kelią, kur nusukome link Kriūkų, pasirodo jau pravažiavome 5km. Važiuojant užsikalbėjau su Egidijumi, kuris kaip paaiškėjo, tik lydi mumis iki artimiausio posūkio į Kauną, važiuot planuoja kartu su Arūnu, o jis jau nudūmė į priekį, tad buvo pasiūlymas pavažiuot šiek tiek greičiau... Ir štai, vietoje 24-25km/val greitis padidėja iki kokių 32km/val, sėdžiu ant rato, tempas kaip ir tinkamas, už maždaug 10km prisivejame Romeną ir Saule, nusprendžiu važiuot su jais... Tempas ir vėl grįžo maždaug prie 25km/val greičio, ir tai mane pilnai tenkino, bet likus 2km iki Kriūkų prasidūriau priekinę padangą, teko stot tvarkytis... Kol keičiausi kamerą, mumis pasivijo Jolanta su Simona, prie jų prisijungė ir Saulė, o mes su Romenu dviese baiginėjom tvarkyt ratą ir pradėjome jas vytis...
Stebino Romeno fizinis pasiruošimas, jeigu pernai mynėme panašiai, tai šiemet vos vos laikiausi ant rato, o ir greitis vietomis buvo apie 45-50km/val tiesiojoje, o nuo Kriūkų kalno važiavome apie 60... Kaip ne keista, labai draugiškai kalno apačioje pasitiko mūmis greičio kalnelis, net nesijautė, kad tai būtų kokia kliūtis greičiui, tik nedidelė bangelė. Išvažiavome iki plento link Pavilkijo, bet moterų priekyje vis nematyt, greitis vis dar nemažas, po kelių kilometrų pamatome jas, bet jau nebeturiu jėgų sedėt ant rato ir greitis nukrenta iki 28-29km/val, po kelių minučių prisivejame jas ir draugiškai penkiese važiuojame link Lekėčių, prieš kuriuos mūmis pasitiko dar ir smagus kalniukas, bei Arūnas su fotoaparatu.
Iš karto už įkalnės mumis pasitiko gan stiprus priešpriešinis vėjas, tempas dar labiau nukrito, bet važiuojame toliau. Lekėčiuose šiek tiek atsipūtėm prie parduotuvės, ir nuvažiavome toliau... Pasirodo prieš tai dar pūtė pusiau šoninis vėjas, o vat link Lukšių jau tikrai buvo priešpriešinis... Grupę veda tai Romenas, tai Jolanta (jei dėl Romeno dar galima paaiškint, kad daug treniruojasi, daug kur dalyvauja - iš ten ir jėgos, tai iš kur turi Jolanta tiek jėgų, taip ir lieka paslaptimi), vienu momentu ir man teko šiek tiek pakovot su vėju, bet sekėsi sunkiai... Likus maždaug 15km iki Lukšių atsirado daugiau jėgu, kai priekyje mynė Jolanta, antas aš, trečia - Simona, o iš galo garsus koliojimasis, kuris ir suteikė ne tik šypseną, bet ir daug jėgų :D Nors tempas gale ir nukrito, bet su mažuoju ratu nuo starto, pagal endomondo gavosi 2:55, bet deja, GPS signalas nebuvo pagautas, todėl užsifiksavo tik laikas :( Taigi, 67,5km su dvejais sustojimais ir 20km atkarpą prieš vėją, manau visai neblogas laikas (dviratis - ~1990 metų gamybos hibridas su 26" ratais) :)
Pailsėjome, pavalgėme, paplepėjome, ir penkiese pajudėjome į antrą ratą, šį kartą vietoje Jolantos ir Simonos, prie mūsų prisijungė Leonas su Draugu. Šį kartą nesidrąskydami ramiai važiavome, daug kalbėjome, oras atvėso, tad nereikėjo daug vandens, žodžiu pats tas ramiam prasimynimui. Vėjo kryptis vis keitaliojosi, tad nepasakyčiau, jog mint buvo lengva, nes vėjas galėjo keistis iš šoninio teigiamo į šoninį neigiamą ir atgal kelis kartus per minutę, nors važiavome toje pačioje tiesiojoje. Įkalnė link Lekėčių jau atrodė lengvesnė, prie parduotuvės sustojom trumpesniam laikui, o važiuojant link Lukšių galų gale ir vėjas aprimo, tad nesunkiai palaikėme 25km/val tempą, bet Romenas su Leono draugu pabėgo į priekį, o mudu su Saule per daug neskūbėdami artėjome prie finišo. Apie 21:30 finišavome ir pats nusprendžiau gerai išsimiegot, vietoje to, kad daug mint.
Per vakariene virtuvėje/poilsio kambaryje buvo gan gausus būrys dviratininkų, kurie planavo važiuot ir naktį, galiausiai visiems praskaidrino nuotaikas borato liemenė, dėl kurios sunkiai sekėsi gerti arbatą. Beabejo, labai didelis AČIŪ Jolantai už makaronus vakarienei, kurių stebuklingu būdu daug kam užteko, nors pasak jos, vyrė tik vieną maišelį. Po vakarienės vis dvejojau kur miegot, ar ant kilimėlio rūmuose, ar automobilyje... Jau lyg ir nusprendžiau, nusinešiau viską į kultūros rūmus, bet nuėjau dar šiek tiek pasisedėt automobilyje ir pasiklausyt muzikos, pradėjo imti miegas, tad ir vėl grįžau į rūmus susirinkt daiktus :D Tik susiruošęs miegot pastebėjau, kokioje nepatogioje vietoje aš prisiparkavau: iš šono švietė lempa, nuo kurios buvo labai daug šviesos, teko persistatyt automobilį, kad galima būtų ramiai miegot... Naktį atsibūdau kelis kartus, nes buvo tai vėsu, tai nepatogu, bet ryte jaučiausi pilnai pailsėjęs, tad skaitau, kad išsimiegojau.
Ryte nusprendžiau, kad neverta siekti olimpinių aukštumų ir užteks dar vieno rato iki distancijos pabaigos (bet mintyse dar buvo pora mažų ratukų), ramiai papusryčiavę nusprendėme startuot dviese su Saule 10 valandą, kiti buvo išmynę anksčiau ir tikėjosi prasukti du ratus.
Deja, dėl neaiškių aplinkybių startavome tik apie 11 val ryto. Vos užsėdęs ant dviračio supratau, kad ne taip jau gerai ir pailsėjau, balnelis atrodė labai nedraugiškas, bet gan greitai pavyko prisipratint. Vėjas taipogi neįtin draugiškas buvo, beveik visą kelią iki Kriūkų kovojome su juo ir tikėjomes, kad nuo Lekėčių bus vėjas į nugarą, kur ir atsigriebsim už sunkią pradžią. Pravažiavę apie 15km trumpam sustojome užvalgyt ir numynėme tolyn. Vos pavalgius, mumis aplenkė Saulius, dar po kiek laiko tolumoje matėme besivejanti mūmis dviratininką, bet kaip ne keista, dar apie 7km jis mūsų niekaip negalėjo prisivyt. Kriūkuose pamatėme, kad tai buvo Gytis, su kuriuo drauge ir mynėme tolyn link finišo, trįse mint buvo ne tik smagiau, bet ir lengviau tiek morališkai, tiek fiziškai. Labiausiai važiavimas palengvėjo važiuojant Nemuno pakrante, kai Gytis užsiminė, kad žino, kur yra šalto šaltinio vandens, beveik nenuklystant nuo trasos.
Įkalnė prieš Lekėčius buvo neįprastai sunki, bet iš lėto pavyko ją įveikt ir... Vėl atsisukome prieš vėją! :( Po truputį privažiavome prie šaltinio, vanduo tikrai buvo skanus, gaivinantis, pasipildėme gertuvęs ir sužinoję, kad likome paskūtiniai trasoje, išvažiavome tolyn... Pagal laiką kaip ir turėjome spėt iki finišo, tai kovojome su vėju ir toliau. Kiekvienas kilometrinis stulpelis suteikė vis daugiau optimizmo, o galvoje buvo mintys, kad tik neprasidurtų  padanga, ar dar kas nenutiktų, nes ratą turėjome pabaigt iki 14:00. Paskūtinius 15km vedė beveik vien Gytis, bet kurio kažin, ar spėtume laiku. Finišavome 13:45.
Labai norėčiau padėkoti organizatorių šeimynai - Virgiui, Jolantai, Justinai, Pauliui už šį nuostabų renginį, taipogi visiems, su kuo teko mint kartu, kad neleido pasiduot esant motyvacijos stokai (vistik 310km per 17 val į Jurmalą motyvavo kur kas labiau, nei ratų sukiojimas be kažkokio aiškaus tikslo), Giedrei, ir visiems kitiems, kas liko palaikymo komandoje, kieno dėka taipogi buvo lengviau atsigaut, ir beabejo, geroms oro sąlygoms, kad neteko maudytis trasoje, o tik po finišo - tvenkinuke :)

Dviratų MTB 24h - dviračių fiesta visą parą

 Praeitą savaitgalį, birželio 29-30 dienomis įvyko 24 valandų MTB varžybos, kuriose dviratininkai mynė trasoje visą parą be perstojo. Netyčia ir aš jose sudalyvavau.
 Noras sudalyvaut atsirado maždaug dvi savaites prieš patį renginį, tačiau vis nesisekė rast kompanijos, o taipogi - iš kur susiveikti dviratį pačioms varžyboms, o birželio 26 dar ir darbe gerokai persidirbau ir apleidau šią mintį... Tačiau birželio 27 visai netikėtai sulaukiau skambučio su pasiūlymu dalyvaut ir pažadėtu dviračiu varžyboms. Dėtis nebuvo kur - pasirašau šiam reikalui, valandos bėgyje sugalvojame komandos pavadinimą ir registruojame komandą "Adrenaline" į MIX-4 grupę.
 Laikas nesustabdomai artėja prie varžybų dienos, o man kyla nerimas dėl būsimos savijautos, juk per šį sezoną praminęs tik ~170km, ir tai buvo daugiau nei prieš mėnesį... Tačiau nepasiduodu pesimistinėms mintims ir morališkai ruošiuosi nemiegot visą parą ir mint kiek tik galėsiu...
 Ir štai atėjo šeštadienis: Mašina prikrauta įvairiausių daiktų, rodos nieko nepamiršau, išvažiuoju iš namų pasiimt komandos kompanjonę - Auriką. Greitai supakuojame jos dviratį ir išvažiuojam. Oras visai neblogas - gan šilta, tačiau saulė nešviečia, lietaus taipogi nematyt, žodžiu puikios oro sąlygos varžyboms.  Atvažiuojame į Prienus, iš karto randame reikalingą posūkį į Giraitiškęs, miške, siaurame kelyje priešpriešais atvažiuoja automobilis, bet ir čia mums pasiseka: prasilenkiame vienintelėje paplatintoje vietoje visame kelyje! Atvažiuojame į starto vietą, o ten jau gan nemažai žmonių, visi užsiemę savo reikalais: vieni statosi palapinęs, kiti - dviračius ruošia varžyboms... Likę mūsų komandos nariai Saulė ir Romenas jau buvo vietoje, tad laukt nieko nebereikėjo.
 Pradėjome išsikraudinėt daiktus, pamačiau, kad važiuosiu su hibridiniu dviračiu be jokios amortizacijos ir pagal kietumą prilygstančiu karboniniam balneliu... Padangos su beveik pliku protektoriumi per vidurį ir karbukais iš šonų, vairas labai nuleistas, bet kažką papildomai reguliuotis nelabai buvo noro. Prieš startą susiderinau tik pavaras ir balnelio aukštį... Besikuičiant daiktuose prisiminiau, kad Kaune pamiršau tiek dujų balionėlį, tiek visus energetinius geliukus... Sutarėm, kad po savo rato važiuosiu į Prienus ieškot "Senukų", kad nusipirkt dujų, nes kitaip liksime be karšto maisto.
 Lieka apie 20 minučių iki starto, Linas praveda instruktažą, tačiau sunkiai sekasi suprast kaip vyks važiavimas iš didelio rato į mažą, bet nusprendžiau, kad susiorientuosiu pagal kitus. Startas irgi visai įdomus: Prie starto/finišo linijos sudedame dviračius, o patys nueiname maždaug 100m nuo starto vietos, po starto paskelbimo visi turės bėgt pasiimt savo dviračius. Lieka 10 sek iki starto, Darius skaičiuoja laiką, visi ruošiasi, likus 3 sekundėms paaiškėja, kad latvis visiškai nieko nesupranta lietuviškai ir jam reikia paaiškinimų dėl varžybų tvarkos, Linas jam viską aiškina, nors startas jau ir buvo paskelbtas. Atšaukti starto jau negalima, nes daug vargo su sistemos perkrovimu, todėl tiesiog visi stovim ir laukiam kol baigsis instruktažas, o kadangi visi startuos vienu metu, kelios minutės neturi reikšmės. Taigi, Linas paskelbia startą ir visi bėgam... Kaip ne keista, bėgt sekėsi visai neblogai, prie arkos pribėgau ketvirtas, bet kol dasikasiau iki savo dviračio, likau gale. Kaip visada iškart po starto eina šiurpas per odą, atrodo labai šalta, bet jau po poros kilometrų pasidaro kur kas šilčiau. Sėdžiu kažkam ant rato, atrodo viskas gerai, bet septintame kilometre pasitaiko smelėta įkalnė, kur mano padangos visiškai nekabina. Teko lipt nuo dviračio ir stumtis, praleidau turbūt visus varžovus į priekį... Minu toliau, vis sutinku tai vieną tai kitą paklydelį, pirmame rate radau 5 ar 6 pasiklydusius žmones, nors trasa ir gerai buvo sužymėta, bet tokių buvo. Prasidėjo miškai, minasi jau nebe taip gerai, kaip pradžioje ant žvyro, bet tempą pavyksta gan neblogą palaikyt, tačiau nuo 14km minasi vis sunkiau, o labiausiai jėgos dingo po 16-to km, kur teoriškai jau turėjo baigtis ratas. Pravažiavus beveik 17km matau finišo arką, pravažiuoju pro dešinę pusę ir jau matau, kaip startui ruošiasi Saulė. Mažas ratas pasirodė visai smagus dėl savo medžių tankumo, reikėjo daug manevruot, bet sekėsi visai gerai, paskui buvo nedidelė įkalnė su nukritusiu medeliu ant kelio, ir paskui gan ilga, bet nestati nuokalnė, kur galima buvo ir paspaust... Kertu finišą, einu iki mašinos...
 Šiek tiek pailsėjęs išvažiuoju į Prienus ieškot kur nusipirkt dujų, bet neradęs nieko tinkamo nusprendžiu važiuot į Kauną, kainos atžvilgiu gaunasi netgi pigiau, nei pirkt vėl geliukus ir dujas. Atvažiavau į Kauną, greitai iš namų pasiimiau ko reikia ir grįžtu į Prienus, kur trasoje jau važiavo Aurika, o tai reiškė, kad dar turėjau virš valandos laiko pasiruošimui.
 Pasiruošiau antram ratui, jau matau, kaip Romenas pralekia į mažą ratą, laukiu jo, bet įvyko šioks toks netikėtumas: jis išvažiuoja į antrą ratą! Prastovėjau dar kokias 5 minutęs keitimosi zonoje, kol supratau, kas čia įvyko... Laikas prabėgo gan greitai, ir štai atėjo laikas mano antram ratui... Antrame rate jau lengviau buvo numatyt kur ir kada reikės sukt, dėl to atrodė, kad susitaupys laiko, bet iškart po starto vos nesusidūriau su BMW X3, kuris ir pats nuvažiavo nuo kelio ir kalė ratu į kelmą. Šiaip ne taip prasilenkėm, bet man stipriai pakirto kojas nuo to šoko, visą ratą važiavau vienas, laikas neįspūdingas, bet rodos į valandą tilpau, vadinas viskas pagal planą.
 Po truputį ruošiuosi trečiam ratui, išsitraukiu lempą, nes mint reikės nuo 22 val, o tai reiškia, kad miške jau bus tamsu... Ir vėl problema: lempa nedega, kažkas su kontaktais... Išsiardau, matau, kad prasitrynę laidai ir trumpina, šiaip ne taip pavyksta padaryt, kad bent kartais ji degtų, bet niekaip neišeina standžiai jos pritvirtint, nes jeigu pritvirtinu ją taip, kad nejudėtų, iškart dingsta kontaktas... Važiuoti sekasi sunkiai, nes dėl prasto pasiruošimo jau sunku buvo sedėt ant dviračio, iki smelėtos įkalnės stengiausi važiuot stovėdamas... Prie kiekvieno nelygumo lempa nusisukdavo ir apšviesdavo kairį kelio šoną, o trasos buvo nematyt. Atrodo, kad laikas labai blogas, nes visai nesimina, kadangi tenka mint beveik aklai. Atvažiuoju į finišą ir sužinau, kad pravažiavau maždaug per 70 min, pasidarė šiek tiek lengviau, nes galvojau, jog užtrukau pusantros valandos...
 Po trečio rato jau nebenorėjau nei dviračio, nei varžybų, skaudėjo tiek raumenis, tiek sėdimąją, bet tada prisiminiau, kad 24h varžybų tikslas yra išsibandyt savo ištvermę, tai ir nusprendžiau varžytis su savimi iki galo. Maždaug primečiau, kad turėsiu įveikt dar 3-4 ratus iki varžybų pabaigos. Truputį užkandau, nuėjau trumpam prigult, o jau girdžiu Romeno balsą "Kelk Sašiuką!", žodžiu numigt taip ir nepavyko, apie antrą valandą nakties išminu į savo ketvirtą ratą... Jau teko užsidėt šiltas kelnes ir šortus ant viršaus dėl dvigubo paminkštinimo. Sedėt buvo šiek tiek lengviau, lempą susitvarkiau "zatiaškių" pagalba, dabar ji švietė tiesiai, bet jėgų jau buvo nedaug... Trasa matosi idealiai, prie kiekvieno posūkio yra atšvaitų, kurių dėka orientuotis buvo visai nesunku, smelėta įkalnė jau nuo pat apačios atrodė neįveikiama, teko stumtis... Laikas eina žiauriai lėtai, net nežinau, kiek laiko sugaišiau tame rate... Ir vėl privažiuoju mažą ratą, prie starto/finišo groja "Europe - Final countdown" daina, kuri suteikė gan nemažai energijos ir mažą ratą praminiau greičiau už ankstesnius rezultatus.
 Penktam ratui skolinuosi Saulės dviratį, išmint teko apie 5 valandą ryto, šviesų jau nebereikėjo ir tas negalėjo nedžiūgint... Nors dviratis ir gerokai per mažas (48cm), bet tai turbūt buvo vienintelis atvejis, kai tas džiūgino, nes sedėt galėjau beveik stačiai, nugaros beveik neskaudėjo, sėdimosios skausmo išvis nejaučiau, atrodo neminu, o skrendu! Nuliūdino tik vaizdas greitoje žvyro nuokalnėje, kur kažkas mirtinai sužalojo stirniuką... Pirmą kartą įveikiau smelėtą įkalnę nuo pradžios iki galo nenulipant, pavojinga nuokalnė taip pat buvo įveikta greičiau, nei anksčiau, pravažiavau visą ratą maždaug per 55 min, t.y. buvo mano greičiausias ratas, ko mažiausiai tikėjausi tokiu metu... Finišuoju, greitai nuleidžiame sedynę, sukeičiam čipus ir į trasą išvažiuoja Saulė...
 Einu ilsėtis, tačiau užmigt vis nepavyksta, bet šiaip ne taip pavyko pamiegot apie pusvalandį, o paskui buvau pakeltas ruoštis sekančiam ratui... Ir vėl išgirdau džiūgią žinią - šį kartą važiuosiu su Romeno cyclo-cross'u! Ši žinia negalėjo nedžiūgint, dviratis surinktas iš gan rimtų komponentų ir tas pridėjo motyvacijos, bet tik pradėjas savo šeštąjį ratą supratau, kad net ir geras dviratis reikalauja minimo, o tam jėgų visiškai nebeliko.... Iš lėto pravažiuoju šeštą ratą, vidutinis greitis buvo apie 17km/val... Po manes išmina Aurika, tačiau apie tai sužinojau ne iš karto, finiše tiesiog jau nieko nebemačiau dėl nuovargio...
 Apie 10:40 išminu į savo paskutintąjį ratą, vėl gi su Romeno dviračiu, šį kartą mynėsi šiek tiek geriau, retkarčiais pavykdavo prisėst ant balnelio, vidutinis greitis labiausiai kylo gale, kur buvo nedidelis miškelis, paskui žvyrkelis su beveik 180 laipsnių apsisukimu, nes žinojau, kad nuo tos vietos iki finišo lieka visai nedaug... Gan neblogai sekėsi pralėkt ir mažąjį ratuką, o paskui po finišo vėl greitai perduodu dviratį Romenui ir jis išmina užbaigt mūsų komandos distanciją...

 Bendomis pajėgomis pramynėme 23 ratus per 23 valandas ir 34 minutęs. Nors ir užėmeme pirmą vietą iš galo, tačiau manau, kad rezultatas nebuvo labai jau blogas, ypač turint omeny tai, kad visa mūsų komanda šiais metais yra pravažiavusi ganėtinai nedaug :)

Mano "Garažas"

Teises gavau pernai, birželio 1d, tačiau pirmą auto įsigyjau šiek tiek anksčiau (2012-04-21). Tai buvo mazda 323f su 1.6 SOHC varikliu ir 66kW, gimusi 1991 metais. Kadangi tai buvo pirmasis mano automobilis - susimoviau. Iš išorės atrodė ledinė, tačiau dugnas buvo visas perpuvęs ir pasibaigusi TA, tad po dviejų mėnesių ją pardaviau. Tačiau būtent šios mašinytės deka, Regitroje praktikos egzaminą išlaikiau nepadaręs nė vienos klaidos, o pirmą kartą gyvenime prie vairo sėdau tik vairavimo mokykloje.
Buvusios efkės nuotrauka:

Po efkės sekė naujas pirkinys: Ford Mondeo Mk2 V6 su šlanginėmis dujomis. Šį kartą perkant automobilį buvau atsargesnis. Apsižiūrėjau kelis variantus įvairių automobilių Kaune, bet iš ~20 autogido puslapių su kaina iki 2500lt atsirinkau tik 5 variantus, iš jų gyvai apžiūrėjus patiko tik šis. Kruopščiai apžiūrėjau dugną, pravažiavau - viskas puiku, dujos nešaudo, ant benzo nelabai gerai veikia, bet važiuot galima, po neilgo apsvarstymo kitą dieną grįžau pas tą patį pardavėją ir nusipirkau šį automobilį. Pirmas dienas viskas atrodė tiesiog nuostabu, talpus, greitas, komfortiškas automobilis. Savaite po pirkimo buvo dviračių žygis į Latviją, į vidų pavyko sugrūst 3 dviračius ir 3 krepšių komplektus + 3 žmonės. Taip jau nutiko, kad ieškant susitikimo vietos Šiauliuose, padariau avariją išvažiuojant iš serviso stovėjimo aikštelės, skilo galinis buferis, sudūžo žibintas. Po 11 dienų grįžęs iš Latvijos, nusipirkau kitą žibintą, buferio taip ir netvarkiau. Maždaug po savaitės pradėjo bildėt visa važiuoklė (kaip paaiškino pažįstamas, dirbantis auto turguje, pardavėjai dažnai bildančias važiuokles "patvarko" su plaktukais, visi bildesiai dingsta kokiems 200km), tad manau čia buvo būtent šis atvejis.
Vieną gražią dieną, būnant 60km nuo namų, nudvėsė akumas po to, kai 15min pasiklausiau muzikos su užgesintu varikliu. Teko skambint draugui, kad padėtų timptelt, ačiū dievui viskas gerai baigėsi - vos timptelėjus užsikūrė, ir vėl akumas lyg naujas. Po kiek laiko istorija pradėjo kartotis jau net nesiklausant muzikos.
Spalio 12 dieną atšvenčiau savo antrą gimtadienį - važiuojant autostrada nemažu greičiu ir lenkiant fūrą, sprogo priekinė padanga, auto staigiai pradėjo nešt į šoną, šiaip ne taip suvaldžiau, praleidau furą ir po truputį stabdydamas varikliu sustojau kelkraštėje. Pasekmės - suvarytas ratlankis, sulankstytas sparnas, išrautas posparnis, nutraukti ABS laidai, nuskeltas buferio gabalas, sulaužyta variklio dugno apsauga. Atėjus šalčiams paaiškėjo, kad vairuotojo sėdynė nesišildo, tik keleivio. Po kiek laiko pradėjo šaudyt dujos, sudaužė dėžę, skilo išmetimo kolektorius... Rimtai svarsčiau tvarkymo variantą, bet vis nebuvo tam lėšų, o ir remontas automobilių su V6 varikliu gerokai brangesnis, nei su 4 cilindrų varikliais... Važiuoklė ~800lt, akumas ~250, žvakės su laidais ~300, EGR, LEV keitimas  dar neaišku kiek, išmetimo kolikas, oro srauto matuoklė būtų dar kokie 200lt, Sparnas su buferiu - retos spalvos, Lietuvoje nuo Liepos galo mačiau tik 4 skelbimus autogide, kur tokios spalvos mondes dalimis pardavinėjo, tai tektų pirkt netinkamos spalvos ir dažyt, kas taip pat nepigiai atsistotų... Norint geros traukos reikėtų ir tiesioginių dujų... Žodžiu atsirado mintis parduot automobilį. Taip jau gavosi, kad pažįstamas sudaužė savo mitsubishi galant, ir už prieinamą kainą jį pardavinėjo, po ilgų apmastymų nusprendžiau, kad imsiu.
Na, o štai taip atrodė Mondė ją nupirkus:

O taip atrodė po buferio keitimo:

Na, ir pagaliau nusipirkau Mitsubishi Galant VIII, su šiek tiek daužtu priekiu, tačiau geros būklės su neseniai keista sankaba, sutvarkyta važiuokle, naujomis žvakėmis, žvaklaidžiais, akumu... Važinėju gan neseniai su ja, tad kol kas negaliu labai daug pasakyt. Su savo 2l variklių ir 100kW net ant dujų traukia geriau, nei mondė ėjo ant benzo. Kuro sąnaudos taipogi pradžiugino - 13,5l dujų/100km, vidurkis paimtas iš 53l dujų, 3-4 val stovėta su užkurtu varikliu, kadangi pirmieji pasivažinėjimai - ramiai važinėt neišeina, tad sąnaudos mano manymu tikrai geros (Mondė ramiai važiuojant rydavo ~16l dujų žiemą, o spaudžiant ir virš 20l galėjo pasiimt). Važiuoklė kiek kietesnė, nei buvo ant mondės, ir tas taipogi džiūgina, nes posūkiuose mašina gerokai stabilesnė, bet tuo pačiu ir nėra per kieta, kad ant nelygumų dantis išsimuščiau. Įdėti geltoni Xenon žibintai, su kuriais naktį ant šlapio asfalto matomumas tikrai kur kas geresnis, nei su paprastomis lemputėmis. Pedalai labai minkšti, o vairas lengvas. Labai paprastai ir greitai reguliuojasi sėdynė, bagažinėje stebėtinai daug vietos, žodžiu kol kas vien tik pliusai, vienintelis dalykas, kurio pasigendu - priekinis šildomas stiklas, bet kai tiek pliusų, tai ir pasigramdyt ryte ne bėda. 

Tai, kas skiriasi nuo originalo:

*Sport Edition slenksčiai

*VR-4 konsolės apdaila

*Facelift buferis

*Xenon žibintai

*Tamsinti langai

*Pioneer kolonėlės

*Skaidrūs priekiniai posūkių žibintai

*Tamsinti posūkių žibintai sparnuose

*Geltoni priešrūkiniai (good China sh*t :D )

Na, ir žinoma, kaip gi be nuotraukų ;)

Seniau jis atrodė šitaip:

Po avarijos vaizdas pasikeitė:

Pas save jį parsitempiau tokios būklės: (pramuštas aušinimo ir kondicionieriaus radiatoriai, sudaužytas d.p. žibintas, sulankstytas televizorius(priekinė panelė), nebrangiai paimiau kitą radiatorių, bet į vietą jis netilpo, pradėjau atitampinėt priekį daugiabučio kiemo sąlygomis. Per dvi dienas darbai buvo padaryti ir jau galėjau važiuot)

Vaizdas šiomis dienomis: (Tik dabar vasariniai ratlankiai uždėti, matomi pačioje pirmiausioje nuotraukoje)

Atlikti darbai:

*Nupirktas ir sutvarkytas radiatorius

*Atitampytas priekis kiemo sąlygomis

*Įdėta magnetola, juk su muzika smagiau ;)

Planai ateičiai:

*Atšilus orams susitvarkyt buferį, arba pasikeist (dabar jau belieka tik nudažyt)

*Atšilus orams ir ištirpus sniegui iki galo atitiesint priekį, kad sueitų tarpeliai (turbūt vasarą varysiu pas meistrus)

*Susitvarkyti dujas, nes dabar trukčioja iki 2k RPM

*Susitvarkyt ABS (visiškai neveikia, lemputė užglušinta)

*Išsitiesint ir galbūt persidažyt vasarinius R-17 ratus

P.S. Pirmą kartą gyvenime dirbau prie auto remonto (neskaitant tepalų ir st. kaladėlių keitimo), tad labai nelazdavokit dėl darbų kokybės. Buferis, kol nesutvarkysiu, kabo ant "zatiaškių", dėl to ir tarpai didoki gaunasi, normaliai prisukus manau mažesni bus.

Teisių gavimas...

Senokai ką nors čia berašiau, tad nusprendžiau pristatyti savo turėtus automobilius, juk blog'as prasidėjo nuo vairavimo pamokų aprašymo, tad reikia ir pratęsti šią temą.

Vairavimo mokykla buvo užbaigta iš antro karto.
Po kelių vairavimo pamokų "ant durniaus" nuėjau laikyt teorijos egzaminą, iš pradžių atsisėdau prie mokyklinio kompiuterio pasibandymui, iš penkių bandymų mažiausias rezultatas buvo 83%, didžiausias - 96%. Po tokios sėkmės nusprendžiau pabandyt išsilaikyt teoriją. Atsisėdęs prie administratorės kompiuterio pamačiau, kad klausimai skiriasi nuo tų, kurie yra mokomuosiuose kompiuteriuose. Pusės klausimų net nesupratau, nes jie buvo labai klaidinantys, tad ir rezultatas buvo atitinkamas - 66% ir neišlaikytas egzaminas.

Antrasis teorijos egzaminas buvo jau po paskutinės vairavimo pamokos, kai turėjau laikyt mokyklinį vairavimo egzaminą. Po važiavimų vis dar nieko nesimokiau, bet sėkmingai išlaikiau mokyklinį egzaminą, jeigu nebučiau taisęs klaidų, būtų teisingai atsakyti 27/30 klausimų, bet kadangi pasirodė, kad kai kuriuos atsakiau neteisingai, išlaikiau ant ribos - 24/30 klausimų.

Kitą dieną sekė praktikos egzaminas. Viskas prasidėjo nuo to, kad nuvažiavome į aikštelę, ir ten instruktorius įjungė registratorių ir pradėjome važiuot. Sekėsi tiesiog puikiai, tačiau važiuojant nuo pramonės pr. žiedo taikos prospektu link kovo 11-osios g. perėjoje pamačiau stovinčią senelę, man iki perėjos buvo virš 300m, per tą laiką ji net nebandė eit per perėją, tiesiog stovėjo, pasirėmusi į dviratį. Pravažiavau pro ją ir... Egzaminas neišlaikytas! Kritinė klaida, nes turėjau sustot ir įsitikint, kad ji per perėją neeis, ir tik tada tęsti savo važiavimą.

Maždaug nuo taško A pamačiau tą senelę, o perėja randasi taške B: http://goo.gl/maps/V9gSu

Egzamino perlaikymas sekė po savaitės, šį kartą atidžiau stebėjau pėsčiuosius, padariau porą nekritinių klaidų, ir atsiimiau mokyklos baigimo pažymėjimą. Jeigu neklystu, iš  žiedo išsukdamas neparodžiau posūkio ir rodos per ilgai užsibuvau antroje juostoje, kai pirmoji buvo tuščia.

Gegužės 22-ai dienai užsiregistravau į regitrą laikyt teorijos egzamino. Nuėjau ten su nusiteikimu "jeigu neišlaikysiu - pradėsiu mokytis", iki tos dienos nė karto nebuvau atsivertęs teorijos knygelės. Po atėjimo į regitrą pajaučiau "deja vu" jausma, nes situacija pasikartojo: atsakinėjau į klausimus, aptikau trys klaidas, kaip po to išaiškėjo - į visus trys klausimus atsakęs buvau teisingai, bet neteisingai ištaisiau, taigi, mano rezultatas 24/30 klausimų atsakyta teisingai, atsiimiau teorijos išlaikymo pažymą ir laimingas išvažiavau namo.

Vos tik grįžęs nuėjau registruotis praktiniam vairavimo egzaminui. Kaip ne keista - eilių nebuvo, ir jau ketvirtadienį, gegužės 24 dieną nuėjau laikyt praktikos egzaminą. Sedėjau koridoriuje, kalbėjau telefonu, ir staiga išgirstu, kad mane kviečia. Prieinu prie egzaminatoriaus (maždaug 50 metų amžiaus vyras, truputi paplikęs, stambaus kūno sudėjimo, 170cm ūgio), o tas piktai sako: Jau ketvirtą kartą tavę kviečiu, kodėl iškart neatejai? Nu galvoju viskas, su šitu egzaminatoriumi tikrai neišlaikysiu egzamino.
Jis man duoda raktus, pamatau VW ženklą, ir kažkaip iškart lengvai atsidusau, ačiū Dievui ne Hyundai. Priejome prie VW Golf VI, susireguliavau sedynę, veidrodžius, davė truputį laiko apsiprast, priprast prie sąnkabos. Ir štai jau važiuojame aikštelėje, važiavau su mintim "geriau neišlaikysiu aikštelėje, perlaikymas pigiau kainuos".

Įvažiavimas į "garažą" buvo 45 laipsnių kampu, įvažiavau, jaučiu, kad blogai. Pasitaisiau, bet vėl užtikrintumo nėra, bet užtraukiu rankinį, įjungiu laisvą pavarą ir laukiu, kol leis važiuot toliau. Egzaminatorius atsidaro durelęs, pasižiūri ir nustebęs sako "Gerai, važiuojam toliau" O toliau buvo įsibegėjimas iki STOP linijos. Šioje figūroje problemų jokių nebuvo, nors vairavimo pamokų metu čia pastoviai užgęsdavau, nes visur kitur riedėjau vien ant sąnkabos. Toliau sekė T formos sąnkryža, ten vėl egzaminatorius atsidarė durelęs ir vėl nustebęs sako "važiuok toliau". Išvažiavau iš figuros ir pradėjo drebėt kojos, galvojau, kad neišlaikiau. Sustojom,  sako: "O dabar pasiruošk važiavimui mieste". Susireguliavau veidrodžius ir pajudėjome į miestą.

Maršrutas buvo labai paprastas, iš Regitros išsukume į Raudondvario plentą, pasijutau, lyg važiuodamas su GPS, nes egzaminatorius pastoviai diktavo veiksmus iš anksto: "Už 500m pasukite į kairę; Už 200m pasukite į kairę; Pasukite į kairę". Žodžiu sumaišyt buvo sunku, sėkmingai apvažiavau visą maršrutą, tik kažkurioje vietoje blogai išgirdau nurodymus ir vietoje to, kad pasukt į dešinę, pagrindiniu keliu pasukau kairėn, bet dėl to gavau tik nepiktą pastabą, egzaminatorius akivaizdžiai jau buvo pamiršęs visus pradžios pykčius. Ir štai ilga tiesioji iki "Regitros"

Atvažiavome į Regitrą, jau norėjau stot viešame parkinge, bet egzaminatorius liepė sukt ten, iš kur ir pasiimėm automobilį, sakau jam, kad čia draudžiamas eismas, jis nusišypsojo ir pasakė "su įmonės auto galima". Kažkodėl pagalvojau, kad vistik neišlaikiau egzamino, ir todėl dar vienas pažeidimas jau nieko nepakeis. Įsukau, jis kažką pradėjo rašytis ant lapo, atrodė, kad praėjo valanda, kol jis viską surašė, o iš tikrųjų nepraėjo nė minutės.

Baigęs rašyt jis kreipėsi į manę: "Vairavote visai neblogai, bet turiu porą pastabų...", aš persigandęs iškart klausiu: "Tikiuosi ne kritinės?", jis nusijuokė ir sako: "Tai tik pastabos, o ne klaidos". Tada jau lengviau atsidūsau ir išklausiau jo pastabas: "Per anksti jungiate pavaras, prie 50km/val reikia važiuoti su ketvirta pavara, o ne su penkta, tai nėra sveika varikliui", antroji pastaba buvo tokia: "Sukant į kairę, sukate į kairią juostą, o tik po to rikiuojatės dešinėn, juk tai nėra patogu, bet iš esmės taisyklės to nedraudžia. Šiaip, jeigu visi taip vairuotų, būtų labai gerai".

Vat taip ir išsilaikiau teisęs nepadaręs nė vienos klaidos. Vos išėjęs iš Regitros paskambinau savo instruktoriui, susilaukiau sveikinimų, o birželio pirmą dieną jau turėjau teisęs rankose.

Štai tokia mano teisių laikymo istorija.

P.S. Nors iš savo klasės pradėjau teises laikytis gal koks penktas, tačiau tarp klasiokų buvau pirmas, gavęs teisęs :)